KNYGĄ ĮSIGYTI GALITE ČIA:
Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą
Juano Donoso Cortes
Juano Donoso Corteso (1809-1853) „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ – politinės filosofijos lobynas, atveriantis naujus intelektualinius, kultūrinius ir politinius akiračius. Skaitant ir apmąstant autoriaus tekstus daugybė ginčų dėl pasaulio ir Europos likimo, demokratijos ir laisvės ateities nušvinta visai kita šviesa. Karštai tikėjęs pažanga ir ilgai buvęs entuziastingas jos šauklys, tekstų autorius suprato tiesą, kuri, net ir mūsų dienų žmogui, šiandien turinčiam karčią XIX a. antros pusės ir XX a. istorinę patirtį, išlieka sunkiai suvokiama. Ši tiesa skelbia, jog nauja savaime nėra pažangu. Žvilgsnis į žmonijos istoriją iš beribės pažangos perspektyvos yra aklas, nes neturi atskaitos taško – pačios pažangos mato. Atradęs šį tašką katalikiškoje metafizikoje, antropologijoje ir politinėje filosofijoje, Juanas Donoso Cortesas tapo vienu pirmųjų Europos mąstytojų, savojo proto akimis išvydusių tai, ką optimistinės pažangos vizijos apakinti europiečiai pamatė, kad spartėjanti modernizacija nereiškia jokios pažangos. Pakilęs virš tokių naivių iliuzijų Donoso Cortesas dar XIX amžiaus viduryje savo tekstais bylojo apie Europos link jau sėlinusią ir jos pradėjusią tykoti, bet tada dar beveik niekieno neįžvelgtą lemtį – žemyną po daugelio dešimtmečių užklupsiančią naikinančių komunistinių revoliucijų bangą, dėl ryšių ir valdymo priemonių plėtros artėjančią žiaurių centralizuotų diktatūrų epochą, galios ir šlovės zenite buvusios Europos neišvengiamai laukiantį nuosmukį ir likimą būti pasidalintai kylančių Amerikos ir Rusijos galybių, išpildžiusių šias autoriaus pranašystes tik po viso šimtmečio.
Atsiliepimai:
Dievuli mano, koks didelis mąstymo genijus! Ir kokia gėda man, kad iki šiol nežinojau Juano Donoso Corteso. Bet gėda ir Lietuvai: apie jį niekur Lietuvoje neužsimenama. Niekada nenustosiu stebėtis, kaip jau prieš 170 m. jis įvertino žmoniją žlugdančius liberalizmą ir socializmą. Bet dar daugiau stebiuosi, kad išsilavinę žmonės šimtmečiais nemato, kokias baisias Europos ir pasaulio žaizdas, tiesiog pasaulio žūtį jis išpranašavo ir taip aiškiai nurodė pasaulio gelbėjimo priemones. Ši knyga turėtų būti visų filosofų, sociologų ir istorikų vadovėlis, padedantis mokytis iš jo matyti tikrąjį pasaulio veidą.
J.E. Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas, rezistentas
Donoso Corteso tekstų rinktinė – tikras lobis, atveriantis naujus intelektualinius, kultūrinius ir politinius akiračius. Juos perskaičius ir apmąsčius daugybė ginčų dėl pasaulio ir Europos likimo, demokratijos ir laisvės ateities nušvinta visai kita šviesa. Karštai tikėjęs ir skelbęs pažangą, tekstų autorius suprato tiesą, kuri sunkiai suvokiama net ir mūsų dienų žmogui: nauja savaime nėra pažangu. Žvilgsnis į žmonijos istoriją iš beribės pažangos perspektyvos yra aklas, nes neturi atskaitos taško – pačios pažangos mato. Atradęs šį tašką katalikiškoje metafizikoje, antropologijoje ir politinėje filosofijoje, jis tapo vienu pirmųjų Europos mąstytojų, proto akimis išvydusių Europos link sėlinusią, bet XIX a. viduryje beveik niekieno neįžvelgtą lemtį – naikinančių komunistinių revoliucijų bangą, žiaurių centralizuotų diktatūrų epochą, galios ir šlovės zenite buvusios Europos neišvengiamai laukiantį nuosmukį ir likimą būti pasidalintai kylančių Amerikos ir Rusijos galybių. Donoso Corteso pranašystės išsipildė tik po viso šimtmečio.
prof. Vytautas Radžvilas, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius
Ispano mąstytojo Donoso Cortéso idėjos šiandien visu tikrovės akivaizdumu atsiveja mus. Pragyvenome ir nusivylėme jau sugriuvusio socializmo rojumi. Tuo tarpu šiandien vis agresyvėjančio liberalizmo žadėtasis rojus, o kartu ir pati liberalioji demokratija, sulinkusi po idėjinių-politinių prieštarų ir kylančios socialinės betvarkės našta, griūva tiesiog mūsų akyse. Tad bent tiems, kas drįsta mąstyti, neišvengiamai kyla ir sunkūs klausimai: kodėl liberalizmas demokratijos vis nepaverčia rojumi žemėje? Ar XVII a. Švietėjų išrastas Didžiojo išlaisvėjimo ir Progreso tikslas yra adekvatus realybei? Ar jau išsivadavome iš „prigimties prietaro”? Donoso Cortéso asmenybė ir gyvenimas yra tikrojo laisvėjimo prigimties šviesoje bei mąstymo autentiškumo pavyzdys. Drįskime mąstyti ir mes, idant žmogiškai oriai išgyventume šiuos pavojingus beprotystės laikus.
Mindaugas Kubilius, filosofas