.jpg)
Knygos paantraštė skelbia, kad tai yra perspėjimas pasaulinei viduriniajai klasei.
Autorius, operuodamas itin gausia statistinių duomenų baze, įtikinamai parodo, kad pasaulio turtai kaupiasi vis mažesniame naujųjų oligarchų rate, o prieš dirbančiųjų mases užsitrenkia net ta labai supainiota vartotojiškumo rojaus vizija, kuri ankstesniais dešimtmečiais lėmė visuomenės dinamiką.
Taigi nyksta tarpinė visuomenės grandis, kuri apytikriai yra vadinama viduriniaja klase ir kuri politologijos literatūroje nuo seno yra nusakoma kaip demokratinės tvarkos ir visuomenės stabilumo struktūrinis pagrindas.
Kaip atrodo bent man, labai svarbi studijos įžvalga yra apie tai, kad iš esmės pasikeitė oligarchijos sudėtis ta kryptimi, kad industrinėje epochoje turtingiausieji ir galingiausieji buvo stambieji pramoninkai, postindustriniais laikais – finansų magnatai, o šiandien jau turtingiausiųjų lygoje labai aiškiai dominuoja skaitmeninių technologijų monopolistai, supumpuravę iš pirminio skiepo Silicio slėnio garažuose.
Jei pirmųjų ir antrųjų turtėjimo pagrindas didele dalimi buvo viduriniosios klasės vartotojiškumo instinktai, kuriuos buvo siekiama išsaugoti ir pagausinti, tai naujajai pasaulio skaitmenizavimo oligarchijai ta vidurinioji klasė yra nė motais arba net greičiau alergiją keliantis socialinis darinys vien dėl čia suvešėjusių vartotojiškumo įpročių, žalingų planetai, taigi tai bendrai terpei, kuria, nori to, ar nenori, pasaulio skaitmenizacijos aukštuomenei reikia dalintis su mažiau vertinga populiacijos dalimi.
Pramoninkai ir finansų magnatai nekėlė uždavinio pertvarkyti pasaulio, nes juos tenkino dalykų padėtis, kai žmogaus veikla galiausiai yra nukreipta į poreikių tenkinimą, savo ruožtu naujoji skaitmeninių technologijų oligarchų multimilijardierių karta bando pasaulį pakeisti ta linkme, kad realybė kuo mažiau belstųsi į jų duris, nes realybė čia galiausiai yra suprantama kaip kenksmingas likutis. Savo ruožtu mums pravartu būtų atsiminti, kad tik „gyvenimas atsijungus“, t. y. atplėšus akis nuo ekrano leidžia patirti sugrįžimo į tikrovę nuotykį.
Studija labai aiškiai parodo, kad pažangiuoju vadinamas pasaulis juda greičiau atgalios nei į priekį.
„Neofeodalizmo atėjimo“ studija yra labai vertingas analitinis kūrinys jau vien dėl to, kad labai aiškiai parodo, kad pažangiuoju vadinamas pasaulis juda greičiau atgalios nei į priekį, kaip savo ruožtu naiviai buvo linkę manyti pažangiečiais pasivadinę ideokratai.
Pažangių išsivysčiusių visuomenių socialinių struktūrų fotografavimas leidžia įsitikinti, kaip sparčiai visuomenė rieda feodalizacijos linkme, kai socialinė hierarchija sustingsta gelžbetoniniu pavidalu, o visi judumo aukštyn liftai lieka užšalę, nebeveikiantys.
Žengimą į naująjį feodalizmą liudija net ir tokie iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai pokyčiai visuomenės kasdieniniame gyvenime, kai (ką ypač akivaizdžiai parodo autoriaus pateikti statistiniai duomenys) žmonės vis dažniau renkasi vienišiaus gyvenimą, atsisako planų kurti šeimą, galutinai prarasdami viltį įsigyti nuosavą būstą, kur būtų galima parsivesti savo antrąją pusę ir auginti vaikučius pabiručius.
Kaip rašo autorius, idealus naujosios oligarchijos darbuotojas yra gyvenantis bendrabutyje darboholikas viengungis. Naująją oligarchiją aptarnaujantys ideokratai bando įpiršti mums tokį pasirinkimą kaip sektiną pažangumo pavyzdį, ar ne? Jeigu pastebėjote, ypač Lietuvoje pastaraisiais metais sustiprėjo puolimas prieš šeimą ir vienalytės bevaisės poros pavyzdžio protegavimas, vis sunkiau yra nuslepiama naujųjų ideologų alergija vaikystės vaizdiniui. Kitas klausimas, kaip tai siejasi su pasirinkta judėjimo naujojo feodalizmo kryptimi sociologine stilistika?
Kaip atrodo bent man, aptariamu atveju į paviršių prasiveržia jau rytietiško tipo feodalizmo egzotika, bandant moderniųjų laikų visuomenėje išpopuliarinti eunucho subkultūros idealą. Galimas daiktas, naujajai oligarchijai svarbus dalykas yra ne tik darbuotojo sugebėjimas sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę, bet ir tai, kad toks darbuotojas į aplinką išskirtų kuo mažesnę anglies dvideginio dozę – o vedęs žmogus šiuo požiūriu tikriausiai yra labiau pavojingas aplinkai nei nevedęs? Kaip teko matyti savo akimis, meilės miestas Paryžius kiekvieną rytą iš naujo skęsta šiukšlėse, tačiau, regis, mano kartos vyrai ir moterys, jeigu jų valia nebūtų varžoma, vis tik greičiau rinktųsi tokį Paryžių nei sterilų žmogaus prigimties įšalo technopolį.
Kas be ko, informacinės technologijos teikia didelį žmogaus gyvenimo palengvinimą, o plačioje palengvinimų paletėje čia galima rasti taip pat ir pasiūlymą palengvinti žmogaus gyvenimą jo sąmonės kastracijos būdu.
Likau nesupratęs, kodėl knygos vertėjęs į lietuvių kalbą metaforiškai knygos tekste užšifruotą žodį clerisy išverčia žodžiu „inteligentija“? Gal kažką pražiopsojau?
Galimas daiktas, naujosios oligarchijos pasirinkimus pateisinančią, tokią oligarchiją ideologiškai aptarnaujančią žinių visuomenės žynių kastą metaforiškai pavadinti klerikalais ar dvasininkija vertėjas nesiryžo dėl galimos tokiu atveju painiavos, suprantant šį žodį paraidžiui, tačiau, kaip atrodo, tokiu atveju po ranka esančio, bet sunkiasvorio dėl savo konotacijų gausos žodžio „inteligentija“ panaudojimas gali pasiūlyti tik dar didesnę painiavą.
Jeigu pernelyg neklystu, angliškos darybos žodis „inteligentija“ užgimė rusų kultūros terpėje ir visados buvo suprantamas kaip teigiamą krūvį turintis kultūrinės opozicijos totalitarizmui įvardijimas. Taigi aptarnaujančius naująją oligarchiją ir kelius naujojo totalitarizmo atėjimui tiesiančius leftizmo žynius toli gražu netinka pavadinti inteligentais. Kaip atrodo, čia labiau tiktų žodis „ideokratija“, leftizmo tribūnus vadinant ideokratais, tokiu būdu pažymint, kad vėl grįžtama prie bandymų pasaulį valdyti ideologiniais užkeikimais.
Gyvename toksiškais laikais, kai epochos koloritą lemia naujosios oligarchijos ir leftistinės pakraipos ideokratijos susivienijimas, tokia naujųjų laikų kardo ir žagrės sąjunga.
Knygos autorius kažkur nedrąsiai prasitaria, kad tokia naujųjų multimilijardierių ir leftistų simbiozė negalėtų būti ilgaamžė pagal daiktų prigimtų, nes esą kairiesiems istorijos bėgyje paprastai labiausiai rūpėdavo vargstančių klasių interesai. Tačiau, kaip atrodo bent man, dėl pasaulio pertvarkymo sterilizacijos linkme užgimusi naujosios oligarchijos ir neomarksizmo sąjunga yra labiau tvari nei to norėtųsi dar sveiko proto likučius išsaugojusiam paskutiniam žemės gyventojui.
Platono puoselėta vizija, kad idealią valstybę turėtų valdyti filosofai, dialogo puoselėtojai, neturi nieko bendro su žynių kastos žinių visuomenėje vaidmens sureikšminimu, mūsų laikų ideokratijai stumiant monologinį technopročio įsivyravimą, galiausiai atvedantį į nevaisingumo akligatvį.
Šios temos plėtotėje, kaip jau buvo užsiminta, prasminga yra kalbėti apie feodalizmo atgaivinimą skaitmeninių technologijų pažangos kelyje, tačiau leiskite perspėti, kad savo ruožtu beprasmiškas ir prieštaringas būtų skaitmeninių viduramžius įvardijimas, kai viduramžių kultūra pirmiausiai ir yra apibrėžiama kaip Logos, t. y. žodžio, minties, logikos, apskritai kaip logistinė kultūra, taigi, kaip savotiška alternatyva mūsų dienų skaitmeninės išraiškos kultūrai.
Būtų apgailėtina ir kvaila kviesti atsiriboti nuo skaitmeninės išraiškos kultūros, tačiau, kaip atrodo, pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, neretai kažką ir prarandame, taip sumokėdami kartais net pernelyg didelę kainą, kai savo ruožtu skaitmeninės išraiškos totalizacijos mūsų dienomis antroji pusė yra kraupus humanitarinės kultūros nususimas, refleksijos praradimas ir savimonės išsiskaidymas į nesurenkamus vienoje vietoje fragmentus.
Buvau nusprendęs šias pastaba susakyti praėjus kelioms savaitėms nuo to momento, kai užverčiau perskaitytos monografijos paskutinį puslapį, vedamas įsivaizdavimo, kad tai, kas per tą laiką pasimirš, bent man nėra taip svarbu, jog apie dalyką būtų vertą kalbėti, rašyti.
Gerai prisimenu, kad studijos autorius užsimena apie galimybę mesti iššūkį neofeodalizmui, tačiau iš galvos visiškai išdulkėjo – kokias kontroversijos priemones jis siūlo? Todėl baigdamas liūdnai pajuokausiu, kad ta nuoroda, jog pasaulio turtai kaupiasi mažėjančiame žmonių rate, be visa ko kito reiškia, kad drakonas turi mažiau galvų, taigi lengviau bus jas visas iškapoti, bus mažiau kraujo… Žiūrint iš čia išsakytų pastabų perspektyvos, neofeodalizmo atėjimą ir įsigalėjimą stabdo, dialogo kultūros susigrąžinimas, jeigu norite, Platono dialogų skaitymas, ne mažiau svarbus dalykas yra meilės eilėraščių rašymas, moters didybės, grožio, proto ir dorovės pašlovinimas, motinos kulto atgaivinimas ir t. t. Kaip matome, viskas labai paprasta.