.jpg)
Dalinamės ištrauka iš politologo Dovilo Petkaus laidos „Savaitės pokalbis“, kurioje Valstybingumo studijų centro steigėjas Vytautas Sinica be kitų temų trumpai pristatė ir leidybinę veiklą, leidyklos įsteigimo motyvus, leidinius ir planus.
[...] Ką dabar veikiate?
Formaliai niekur nedirbu, rašau disertaciją, kurią tikiuosi šiemet baigti, kuriu laidas „Youtube“ kanale ir užsiimu leidybine veikla. 2015 metais esu įkūręs viešąją įstaigą „Valstybingumo studijų centras“, kuri užsiima knygų politine tematika leidyba. Mano mintis buvo, kad tai būtų įstaiga, leidžianti knygas, kurių nedrįs išleisti kitos leidyklos. Knygas politinėmis temomis, kurios atsiduria tarsi ties politinio korektiškumo riba: migracijos, šeimos, istorijos ir kiti klausimai, kuriais gali jausti, kad diskusija Lietuvos gyvenime yra suvaržyta ir nevisapusiška. Anksčiau knygų išleisdavau po porą į metus, o šiemet, manau, kad knygų bus daug daugiau, galbūt net ir iki dvidešimt.
Kokias konkrečiai knygas esi išleidęs ir ką planuoji išleisti šiemet?
Leidžiame dviejų pobūdžių knygas. Pirma, verstines, kurios dažniausiai būna būtent apie kažkokius klausimus, aktualius tiek Vakarų pasaulyje, tiek Lietuvoje. Buvo knygos apie šeimos sampratą, apie tai, kaip marksizmas yra tikrosios filosofinės šaknys dabar vykstančios seksualinės revoliucijos, kas matau, kad daug kam vis dar yra naujiena. Buvo knyga apie multikultūralizmą Europoje. Išleidome keletą tokių, jei galima pavadinti, klasikinės filosofijos knygų. Pavyzdžiui, Juano Donoso Corteso, manau, iki tos knygos pasirodymo niekam nežinomo Lietuvoje XIX amžiaus ispanų filosofo knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“. Kuri, bent aš tikėjausi, kad nebus labai greitai išgraibstyta iš knygynų, bet buvo. Iš tiesų leisdamas knygas neretai nustembi dėl to, kas užkabina žmones, o kas ne.
O taip pat leidžiame ir Lietuvos autorių knygas: profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstų rinktinę, Romualdo Ozolo, savo paties rinktinę „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Visai neseniai iš spaustuvės atsiimta profesorės istorikės Rasos Čepaitienės knyga, kaip ji pati norėjo pavadinti, „Nepolitkorektiška“. Kas atspinti tą pačią minties liniją, dėl kurios ir reikėjo įkurti tokią leidyklą – tam, kad būtų galima kalbėti dalykus, kuriuos „mainstreamas“ šiandien laiko nepolitkorektiškais.
Gal ir apie Pietryčių Lietuvą seniai žadėta knyga pasirodys? Juk Pietryčių Lietuva, tiesą sakant, yra tavo tema. Bandžiau patikrinti mūsų viešojoje erdvėje, tai iš tokių, na, jaunesnės kartos autorių, rašančių apie Pietryčių Lietuvos problemą ir konkrečiai istorinę problemą, tavo įžvalgos yra vienintelės randamos populiariuose portaluose.
Liūdna, bet tikiu, kad taip yra. Iš tiesų net tarp bendraminčių mažai randu žmonių, kuriems tai būtų įdomi tema. Čia ir žiūrovams verta suteikti kontekstą, kas ta „Pietryčių Lietuvos tema“, nes kas nesusiduria, tas ir nežino. O kalbame apie tai, kad Pietryčių Lietuva yra tautiškai įvairus kraštas, tačiau nei mokyklose, nei viešumoje nėra kalbama apie tai, kaip tai atsitiko. Nekalbama apie tai, kad visas XX amžius buvo laikotarpis, kai įvairūs okupaciniai režimai – tiek Lenkijos, tiek sovietinis – tą tautinę įvairovę kūrė tremdami žmones, kitus nutautindami, užveždami kolonistų ir t.t. Viso to pasekmes dabar turime ir tame krašte gyvena žmonės, kurie ir patys dažnai nėra tikri dėl savo tautinės tapatybės.
Politiškai ant šios mišrainės išaugo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri šiemet nebepateko į Seimą kaip atskira partija ir tai tarsi jau reikštų, kad tai praeities problema, bet aš manau, kad taip nėra. Vis tiek tą kraštą būtina integruoti į Lietuvą, kad ten gyvenantys žmonės tikrai visavertiškai pasijustų Lietuvos piliečiai ir mūsų bendro valstybinio gyvenimo dalyviais. Tai, kad yra tiek nekalbama apie priežastis, kodėl yra kaip yra, ir tai, kad neieškoma jokių sprendimų, manant, kad problema tiesiog pati išsispręs paliekant LLRA šeimininkauti, yra tikrai negerai. Ir apie 2012 metus pradėjau gilintis į šią temą ir rašyti tekstus. Gal pastaraisiais metais buvo mažiau su tuo susijusių aktualijų ir atitinkamai mažiau tekstų ta tema, bet mano susidomėjimas ja niekur nedingo.
Ir tikrai man yra gėda, jog yra užstrigusi knyga – mokslinių straipsnių rinktinė „Pietryčių Lietuva: izoliacijos anatomija“, kurioje surinkta nuo mūsų amžiaus autorių, doktorantų, iki akademikų tekstai, kurie skirtingomis potėmėmis kartu kaip visuma paaiškina tą Pietryčių Lietuvos izoliacijos problemą. Kaip ji istoriškai susiformavo ir kaip ten yra dabar. Labai tikiuosi, kad pavyks šiemet tą knygą išleisti.
Visą interviu klausykite tinklalaidėje „Savaitės pokalbis su Dovilu Petkum“