.jpg)
Mes žinome, kad premjerė mėgsta skaityti Šveiką, kad teisingumo ministrei patinka filmai apie zombius, kad buvęs Seimo pirmininkas nebuvo skaitęs Orvelo. Knygas, kurių valdžia neskaitė, prieš kiek laiko rikiavo buvęs kolega poetas Rimvydas Stankevičius. Į tą sąrašą jis įtraukė Lietuvos kultūros paveldo veikalus, kurie padėtų geriau susipažinti su tauta, kurią valdžia tarsi ir atstovauja. Jo rinkinį turbūt papildytų ir „Pro Patria“ įkūrėjo politologo Vytauto SINICOS įkurto Valstybingumo studijų centro leidiniai, atspindintys šių dienų pasaulio politinės, filosofinės minties judesį. Jie itin svarbu mūsų dienomis, kai vyrauja „viena tiesa“, o mokslas dažnusyk tapęs ideologijos pašluoste.
- Nesmagu sakyti, tačiau esate, regis, menkiau išsilavinęs, nei, tarkim, Dobrovolska, Armonaitė, Raskevičius ir visi aliai vieno jų gerbėjai, nes, anot vieno profesoriaus, LRT, kur jie dažnai reiškiasi, atspindi labiau išsilavinusią, progresyvesnę visuomenės dalį, o jūs ten neprileidžiamas per patrankos šūvį...
- Galima nuspėti, ką turėjo galvoje tas profesorius. Iš tikrųjų, sociologai visada pabrėžia, kad konservatyvios nuostatos labiau būdingos provincijai, žemesnio išsilavinimo, vyresniems, mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Ir nieko labai keista visų pirma todėl, kad šiandien aukštasis išsilavinimas, ypač jei jis humanitarinis, indoktrinuoja žmones, būtent kairiajam, jų manymu, pažangiam mąstymui. Šiandien iš universiteto išeiti su konservatyviomis nuostatomis reiškia būti savotiškam rezistentui. Nieko keista, kad tarp jaunų išsilavinusių žmonių rečiau būna konservatyvių, bet aš toks esu. Ir tikrai todėl, manau, LRT kaip sakot, manęs per patrankos šūvį neprisileidžia. Nors šiemet buvo toks įvykis vienas kitas, bet apskritai būtent tie „progresyvieji“ yra nuolatos transliuojami tiek LRT, tiek daugumoje didžiausių žiniasklaidos priemonių.
- O kas yra tiesa ir progresyvumas šiuo atveju?
- Tai yra naujoji kairioji pasaulėžiūra, pagal kurią visas tradicines moralės normas reikia išgyvendinti, nes jos esančios priespauda individo laisvei, ir einant šio tikslo link pati valstybė turi aktyviai kištis į žmonių tarpusavio santykius. Tai yra naujasis progresyvumas ir dauguma jaunų progresyviais besijaučiančių žmonių beveik visada sutiks su teiginiu, kad iš esmės niekas negali spręsti, kas yra gera ir bloga, moralu ar amoralu, mat kiekvienas visais moralės klausimais apsisprendžia pats.
- Čia prašyte prašosi citata iš jūsų leistos Edo Vesto (Ed West) knygos „Įvairovės religija“: „Perfrazuojant fanatišku tikėjimu toli gražu nepasižymėjusį, tačiau religijos svarbą supratusį Napoleoną, valstybė, negerbianti savo religijos, netruks išmokti gerbti svetimą religiją.“ Juk tai jau vyksta mūsų akyse.
- Labiausiai tas jaučiasi žiūrint į Europą, kaip visumą. Europa šiandien neigia save. Ką aš turiu galvoje? Tiek dabartinio Europos Sąjungos (ES) elito ir jo lyderių, tiek Europos žiniasklaidos bendra nuostata yra ta, kad europietiškumas turi būti skirtumo tarp „savo“ ir „svetimo“ atsisakymas. Kad Europos tapatybės pagrindinis bruožas yra peržengti save ir atsiverti viskam. Dėl to simboliškai ES dokumentuose atsisakoma krikščionybės ir apskritai istorija dažniausiai rašoma tik nuo Renesanso. Dėl to taip nepolitkorektiška pasisakyti prieš islamą, nors islamas yra pati konservatyviausia šiuo metu Europoje egzistuojanti pasaulėžiūra, visiškai nesuderinama nei su tų pačių progresyvių žmonių meile seksualinėms mažumoms, nei palaidam gyvenimui. Kodėl tie žmonės, kurie yra už maksimalią laisvę europiečiams, nedrįsta nė žodžio pasakyti kritikuodami islamą? Todėl, kad jis yra „Kitas“, o pagal naują europietiškumo supratimą – viską dera pripažinti kaip savą, kaip lygų, nedaryti jokių skirčių. Krikščionybė tam yra didžiausia kliūtis, nes ji išimtinai europietiška, ir ne veltui yra iš Europos civilizacijos išeksportuota, jeigu taip galima pasakyti, - bandymas būti atvirais viskam reikalauja tapatybės atsisakymo. Ir jeigu Europoje išliks tiek ideologinės, tiek demografinės tendencijos, po keliasdešimt metų islamas taps vyraujančia stipriausia pasaulėžiūra, nes europietiškumą teigiančios pasaulėžiūros tiesiog nebėra. O vakuumas, kaip Napoleonas pastebėjo, ilgai vakuumu nebūna.
- „Europos Sąjungos gerbėjai, perskaitę Manent knygą, turėtų suprasti, į kokį pavojingą žygį jie leidosi“ – rašo profesorius Alvydas Jokubaitis kitos jūsų leistos knygos – Pjero Mana (Pierre Manent) „Miesto metamorfozės“ pratarmėje. Galėtumėt pratęsti šitą mintį?
- Tiek ši knyga, tiek prof. Jokubaitis savo pasisakymuose užčiuopia, kad ES kūrimasis nėra be problemų. Lietuvoje įprasta matyti ES kaip tik kažką, kas sėkminga, kas apsimoka, - mes ją siejame daugiausia su ateinančiais pinigais, kurie valstybę praturtina (ar sąžiningai jie paskirstomi tarp Lietuvos žmonių, kitas klausimas) ir gerėjančiu gyvenimu. O kokių nors apmąstymų apie tai, vis dėlto kokią pasaulėžiūrą ji neša, kiek jos politika suderinama su mūsų suvereniu valstybingumu, ar kartais ES neperžengia savo pačios nusistatytų taisyklių, dažniausiai nebūna. Tie žmonės, kurie pagal profesiją tarsi turėtų juos kelti, politologai ar politikai, yra arba daugiausiai naudą gaunantys iš ES narystės (pavyzdžiui, rašydami tyrimus, kaip įgyvendinami kokie ES penkmečio planai), arba tiesiog supranta, kad labai nesaugu pasisakyti „neteisingai“, - visi daugmaž jaučia, ką kalbėti ir rašyti šiandien reiškia „neteisingai“. Labai geras pavyzdys yra šeimos samprata. ES yra įsipareigojusi sutartimis, kad ne ES reikalas yra šeimos politika, bet tiek Europos Komisija drąsiai priiminėja visuotinės kovos su homofobija strategiją (pats šis žodis yra pasityčiojimas iš tradicinių pažiūrų žmonių), tiek ir Europos teisingumo teismas, pvz., leidžia sau įpareigoti šalis pripažinti vienalytę santuoką, kai tai liečia laisvą žmonių judėjimą ar darbo santykius. Taip mažais žingsneliais ES verčia šalis nares keisti ir savo teisinį supratimą, kas yra šeima.
- Pirmoji jūsų leista knyga Roberto R.Reilio (Robert R.Reilly) „Kaip gėjai tampa norma“ turbūt geriausiai iliustruoja strategiją, kuria vadovaujantis įteisinta vienalytė partnerystė Lietuvoje pamažėl būtų pripažinta šeima.
- Imtis visuomeninės leidybinės veiklos 2015 metais mane paskatino daugybė temų, kurias politinis korektiškumas verčia nutylėti. Buvau ir tebesu tikras, kad reikia apie jas šnekėti, ir šnekėti dalykiškai. Pageidautina, jog Vakarų autorių lūpomis, kadangi konservatyvios pažiūros šiandien būtinai bandomos susieti su prorusiškumu. Pirmas darbas, kuriuo pradėjau leidybinę veiklą, ir buvo ši Roberto Reilly knyga. Joje, be kita ko, konkrečiais faktais parodoma, kaip JAV įvyko homoseksualumo revoliucija: kaip iš pradžių be jokių mokslo tyrimų jis buvo pripažintas nebe liga, kaip ši samprata buvo įdiegta į švietimo sistemą, kaip galų gale teisiškai pripažinus vienalytes poras sutuoktiniais, ši praktika buvo platinama per JAV diplomatiją, užsienio politiką, - ji buvo skleidžiama visur. Tas pat laukia ir Lietuvos ir visų kitų šalių, kurios tam nepasipriešins. Jeigu dabar Seimas priimtų partnerystės įstatymą, paskui kokių nors sprendimų įteisinant vienalytę „šeimą“ jau nebereikėtų: partnerystės įteisinimo Lietuvoje faktas būtų nešamas į Europos teisingumo teismą ar Europos žmogaus teisių teismą ir vidutiniškai per 5-7 metus homoseksualų santykiai būtų pripažinti ne tik šeima, bet ir lygiais santuokai su visomis išplaukiančiomis galimybėmis. Dėl to šitas mūšis yra toks lemtingas.
- Didysis šeimos maršas parodė, kad prieita tolerancijos riba?
- Tai rodo, kad valdantysis sluoksnis žiūrėjo pro pirštus į mūsų visuomenės konservatyvumą, - šis faktas jai yra labai neparankus. Kol žmonės nejautė grėsmės suvokimui, kas yra moralu, kas yra šeima, visi gyveno savo gyvenimus neprotestuodami, bet Laisvės partijos atėjimas į Seimą daugybei žmonių padėjo suprasti, kad grėsmė iš tiesų yra reali. Maršas tą vaizdingai parodė.
- Kiek jūsiškis Valstybingumo studijų centras yra išleidęs knygų?
- Trylika ir dar trys keliauja į spaudą šiuo metu. Šis procesas, tikiuosi, nesustos. Tiesą sakant, manau, kad tam tikrą poveikį mūsų viešajai erdvei jau padarė „Pro Patria“ jaunimo sambūris ir jo interneto svetainė. Jų kūrimo tikslas buvo kompetentingai atstovauti konservatyvią, ir, nebijokim to žodžio, nacionalistinę pasaulėžiūrą ir aš manau, kad mes nemažai fronto linijų jau atkovojome per dešimtmetį. Tuo tarpu leidyboje pradėjom nuo vertimų, o paskui ėmėme leisti ir lietuvių autorių – Romualdo Ozolo, Vytauto Radžvilo, Rasos Čepaitienės, Daliaus Stanciko, galiausiai mano paties knygas.
- Įdomu, ar jūsų knygą „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ bus perskaitęs bent vienas politikas Seime?
- Nedrįsiu vardinti pavardėmis, bet buvo nemažai politikų, kurie patys pirko ar dovanų prašė, sakė savo miestuose ar vienmandatėse pasidalinę su rinkėjais. Manau, kad bent dalyje jų ši knyga rezonansą surado. Na, o daliai turbūt kėlė konvulsijas; šiandien kaip tik tie žmonės yra valdžioje. Matot, kaip ir žiniasklaidą, taip ir knygas, žmonės renkasi tas, kurios atitinka jų pasaulėžiūrą ir sukasi maždaug toje pačioje vertybinėje orbitoje, tad tikėtis, kad Seimo nariai, kuriems labiausiai reikėtų skaityti tas knygas, jas pasirinks, mažai šansų. Iš patirties žinau, tokios knygos labiausiai pasitarnauja ne tam, kad pakeistų žmonių požiūrį, bet tam, kad duotų argumentų savo požiūrį apginti.
- Kokių argumentų gali suteikti greit pasirodysianti jūsų leidyklos leidžiama Pilypo Žukausko-Naručio knyga „Tautos sukilimas“?
- Pirmiausia - žinių, nes Birželio sukilimas yra tapęs poleminiu klausimu būtent dėl žinių trūkumo. Čia kaip niekada pritarčiau kairiesiems, sakantiems, kad visos polemikos dažniausiai kyla dėl menko temos išmanymo: apie sukilimą labai mažai mokoma mokykloje, viešojoje erdvėje, kur klausantis diskusijų dėl sąsajų su holokaustu irgi ne daug ką sužinosi. Kur rasti sukilimo istoriją, aukų skaičių, sukilėlių santykį su naciais, su sovietais, - populiarios literatūros apie tai nėra. Tiems, kurie nori juodinti sukilimą į tokį vakuumą lengva pasėti šmeižto grūdą. O toje knygoje nėra jokios polemikos, tik detalus faktinio Kauno sukilimo vado Pilypo Žukausko-Naručio pasakojimas. Jis gali padėti atrasti sukilimą kaip istorinį faktą, o ne kaip mitą, kuris visuomenėje konstruojamas.
- Praėjusiame amžiuje, menu, ypač buvo gerbiami daug žinantys žmonės, galima sakyti, egzistavo žinių kultas, kaip yra šiandien?
- Sakyčiau, daugeliu aspektų Lietuvoje mokslas ir žinios yra devalvuoti, nuvertėję. Viena vertus, diplomas paverstas būtinu priedėliu visiems vos ne amato pobūdžio darbams. Lietuva kartais didžiuojasi, kad turi daugiausia jaunų žmonių su diplomais, bet nėra kuo didžiuotis, jeigu diduma siekia diplomo dėl varnelės, bet ne dėl to, kad jiems mokslas įdomus. Tai savo ruožtu sukuria situaciją, kai formaliai visi jaučiasi mokyti ir daug žinantys, esama iliuzijos, kad erudicija – už kiekvieno kampo.
- O kaip jūs įnikote į mokslą, į knygas. Turėjo įtakos, kad tėtis - mokslo žmogus, profesorius, mama – bibliotekininkė?
- Mokslas ir knygos mane visada domino, bet, kita vertus, reikia prisipažinti, daug kas išmoksta skaityti iki mokyklos, aš išmokau skaityti mokykloje. Iki tol terorizuodavau tėvus, kad paskaitytų vieną ar kitą straipsnį iš enciklopedijos, bet kai pradėjau skaityti pats, sunku iki šiol sustoti (juokiasi). Dabar žmona įrodinėja, kad norint nusipirkti naują knygą, reikia išmesti seną, nes jos namie netilps. Tiesą sako, netelpa.
- Jūs - tai jūs, bet apskritai, kokia motyvacija jauniems lygiuotis į intelektualus?
- Kadangi diduma studentų suinteresuoti ne mokslu, bet diplomu, o universitetai suinteresuoti jų atnešamais krepšeliais ir pinigais, krenta bendras universitetinių studijų lygis. Labai sunku bet kokiai valdžiai rasti receptą, kaip perlaužti šitą užburtą ratą, bet aš sakyčiau, kad pandemija atskleidė ir kitą bruožą: jaunoji karta, baigusi aukštuosius, kas nuoširdžiai, kas iš reikalo, irgi devalvuoja mokslą, žiūrėdama į jį nekritiškai, kaip į religiją. Dabar įprasta nebesigilinti, ką sako mokslas, gana tiesiog paviršutiniškai pasižiūrėt, ar kažkas turi moksliškumo įvaizdį, ar ne.. Šitame kontekste labai lengvai randa vietą ideologija, naujosios kairės ideologija, pateikiama po mokslo skraiste. Ideologija šiandien skleidžiama visuomenei kaip mokslas, o kadangi visuomenė, ypač jaunuomenė, visa, kas yra pristatoma kaip mokslas, priima nekritiškai, ji visiškai nekritiškai priima ir ideologiją. Priima kaip mokslą, kaip pažangą, kaip gėrį, kaip žinias. Ideologija susitapatinusi su žinojimu, nors mokslas buvo ir tebėra aukojamas dėl ideologijos.
- Kuo skiriasi žinojimo džiaugsmas nuo Laisvės partijos gundymo džiaugtis?
- Laisvės partija siūlo džiaugsmą patenkinus instinktus, bet yra kitoks džiaugsmas, apie kurį neseniai kardinolas Sigitas Tamkevičius paskelbė homiliją „Norintiems džiaugtis“. Jis kalba apie kitokį, sielos, džiaugsmą. Ne tik žmogiškumo, bet ir mūsų civilizacijos pagrindas, man atrodo, yra gebėjimas valia suvaldyti instinktus. Mes, žmonės, sugebėjome tai padaryti ir tai mus vertė siekti aukštesnių tikslų, negu pavalgyt, pasimylėt ir pasimušt, - gebėjome realizuoti žmogiškumą. Iš tikrųjų, viskas, kuo mes iš laiko perspektyvos didžiuojamės kaip tauta, kaip civilizacija, kaip žmogus, kuris kažką po savęs palieka, prasideda tada, kai žmogus sugeba peržengti savo instinktus ir momento norus, ir nukreipia save į ugdančias ar dorybę, ar žinojimą, ar kokias kitas gebėjimus atitinkančias veiklas. Laisvės partija siūlo viską, ko reikia žmogui, kad galėtų džiaugtis likdamas iš esmės gyvuliškoj egzistencijoj. Tikrasis žmogiškas gyvenimas laukia kaip tik peržengus tokį džiaugsmą. Prisimenant mūsų pokalbio temą, protinga ugdanti knyga yra geras būdas pradėti eiti šiuo keliu.
Šaltinis: www.respublika.lt